Prieš kelerius metus dirbtinio intelekto kuriama muzika skambėjo kaip kuriozas – robotiškai, be sielos, daugiausia tinkama nebent lifto fonui. Šiandien situacija visai kitokia. Įrankiai, apie kuriuos čia kalbėsim, jau naudojami reklamų garso takeliuose, podcast’ų intro, o kai kurie muzikantai jais net inspiruojasi kuriant tikrus albumus. Klausimas nebe „ar DI gali sukurti muziką”, o „kaip ją panaudoti taip, kad tavo kūryba nuo to tik laimėtų”.

Žemiau – septyni įrankiai, kurie šiandien realiai keičia tai, kaip muzikantai, prodiuseriai ir tiesiog smalsuoliai dirba su garsu.

Suno – kai tekstas virsta daina per kelias sekundes

Suno tikriausiai yra tas įrankis, apie kurį šiuo metu daugiausia kalbama muzikos forumuose. Įvedi žodinę užklausą – žanrą, nuotaiką, gal net konkrečius tekstus – ir po kelių sekundžių gauni pilnavertę dainą su vokalu, instrumentais, struktūra. Rezultatai nebūtinai idealūs, bet stebina, kaip greitai galima gauti demo versiją idėjai, kurią anksčiau tektų kurti savaitėmis studijoje.

Udio – Suno konkurentas su savitu skambesiu

Jei Suno jau spėjai išbandyti, verta palyginti ir su Udio. Skirtumai subtilūs, bet pastebimi – Udio dažnai geriau susitvarko su vokalo niuansais ir tam tikrais žanrais, pavyzdžiui, roku ar folku. Daug muzikantų dabar naudoja abu įrankius lygiagrečiai, tiesiog norėdami pamatyti, kuris variantas geriau atspindi jų idėją.

AIVA – kompozitorius, kuris nemiega

AIVA orientuotas į instrumentinę muziką – kino garso takelius, žaidimų muziką, klasikinius kūrinius. Tai vienas iš senbuvių šioje srityje, ir jaučiasi, kad kūrėjai investavo į muzikinę teoriją, ne vien technologiją. Jei reikia orkestrinio fono savo projektui, o biudžeto samdyti kompozitoriui nėra, AIVA – gana solidus atsakymas.

Soundraw – muzika pagal nuotaiką, ne pagal natas

Soundraw veikia kitaip nei dauguma – čia renkiesi ne instrumentus ar akordus, o emociją: energingas, ramus, dramatiškas. Sistema tada generuoja variantus, kuriuos gali redaguoti realiu laiku – ilginti, trumpinti, keisti intensyvumą. Ypač patogu turinio kūrėjams, kuriems reikia muzikos, tiksliai atitinkančios video montažą.

Boomy – kai nori tapti „atlikėju” per pusvalandį

Boomy pozicionuoja save kaip įrankį visiems, ne tik profesionalams. Sukurtą dainą gali iškart platinti Spotify, Apple Music ir kitose platformose. Ar tai gerai muzikos industrijai apskritai – atskiras klausimas, kurį verta aptarti kitame straipsnyje. Bet kaip greitas būdas išbandyti idėją ir išgirsti ją „gyvai” – veikia neblogai.

Endel – garsas, kuris prisitaiko prie tavęs

Endel truputį kitokia istorija – tai nebe kompozicijos įrankis, o adaptyvios garso aplinkos generatorius. Sistema kuria begalinį, kintantį garsą, pritaikytą prie paros laiko, nuotaikos ar net širdies ritmo, jei prijungi išmanųjį laikrodį. Muzikantams tai įdomu kaip idėjų šaltinis – kaip garsas gali reaguoti į kontekstą, o ne būti fiksuota kompozicija.

LANDR – kai reikia ne kurti, o pabaigti

Ne visas darbas su DI baigiasi kūrimu – dažnai svarbiausia dalis yra masteringas. LANDR analizuoja tavo įrašą ir automatiškai jį suderina profesionaliam skambesiui, be inžinieriaus studijoje. Tai gal mažiausiai „kūrybiškas” šio sąrašo įrankis, bet praktiškai – vienas naudingiausių, ypač nepriklausomiems muzikantams be didelio biudžeto.

Ką visa tai reiškia muzikantui, sėdinčiam su gitara ar sintezatoriumi

Nesu tikras, ar dirbtinis intelektas kada nors „parašys” dainą, kuri sukrės kartą taip, kaip tai daro geriausi žmogaus kūriniai – tie, kuriuose girdisi asmeninė istorija, klaidos, netobulumas, kuris tampa autentiškumu. Bet šie įrankiai keičia procesą prieš tai. Jie tampa greitu eskizu, garso banku, idėjų generatoriumi vidury nakties, kai natūralaus įkvėpimo trūksta.

Galbūt teisingiausias požiūris – ne bijoti, kad mašina atims darbą, o žiūrėti į ją kaip į dar vieną instrumentą lentynoje, šalia gitaros ir MIDI klaviatūros. Naudoji tada, kai reikia. Atidedi, kai nereikia. O galutinį sprendimą, ar daina „skamba teisingai”, vis tiek priima žmogus – bent jau kol kas.