Prieš kokius penkerius metus muzikos prodiuseriai juokaudavo, kad dirbtinis intelektas niekada neišmoks pajausti, kada daina turi „įsivažiuoti“. Šiandien tas pats prodiuseris greičiausiai jau turi atsidaręs bent vieną AI įrankį kitame kompiuterio lange – tiesiog dėl to, kad procesas pasidarė patogesnis, greitesnis ir, tiesą sakant, įdomesnis.

Kai idėja gimsta iš teksto laukelio

Anksčiau viskas prasidėdavo nuo gitaros ar klaviatūros – muzikantas čiupinėdavo akordus, ieškodavo motyvo, kartais valandų valandas. Dabar pakanka įrašyti sakinį – „lėta, melancholiška daina apie rudenį, su akustine gitara ir šiek tiek elektronikos“ – ir sistemos tipo Suno ar Udio per kelias minutes išspjauna variantą. Ne visada tobulą, bet dažnai pakankamai gerą, kad taptų atspirties tašku.

Čia ir slypi didžiausia permaina: AI nebūtinai kuria vietoj žmogaus, jis dažniau tampa greitu eskizu. Kompozitoriai patys pripažįsta, kad kartais patogiau paprašyti dešimt skirtingų melodijos variantų ir iš jų rinktis, nei valandas ieškoti vienos teisingos natos.

Studija be sienų

Vidurinis kūrimo etapas – aranžuotė, instrumentai, mišavimas – irgi keičiasi neatpažįstamai. Įrankiai leidžia išgirsti, kaip skambėtų daina su simfoniniu orkestru, nors realiai jokio orkestro kambaryje nėra. Programos analizuoja tempą, toną, net emocinį krūvį ir automatiškai siūlo, kur pridėti bosą, kur nutildyti mušamuosius.

Nedideliems kūrėjams tai reiškia tai, ko anksčiau reikėjo brangios studijos ir profesionalaus inžinieriaus. Dabar pakanka nešiojamo kompiuterio ir interneto ryšio. Tiesa, garso inžinieriai kartais burnoja, kad rezultatas skamba „per švariai“ ar „per taisyklingai“ – trūksta tos netvarkingos gyvybės, kurią palieka tikras muzikantas, suklystantis, bet suklystantis įdomiai.

Balsas, kurio nėra

Ko gero, jautriausia tema – dirbtiniai vokalai. Technologija jau leidžia sukurti dainą, kurioje „gieda“ balsas, primenantis konkretų atlikėją, nors tas atlikėjas apie tai nė nežinojo. Tai atvėrė ginčus dėl autorinių teisių, etikos ir to, kas apskritai yra „balsas“ – ar tai tik garso banga, ar dalis žmogaus tapatybės.

Vieni muzikantai bando bylinėtis, kiti – priešingai – patys licencijuoja savo balsą AI kompanijoms, tikėdamiesi papildomų pajamų. Panašiai kaip kadaise fotografai reagavo į skaitmeninius fotoaparatus: dalis priešinosi, dalis greitai išmoko tuo naudotis sau naudingai.

Kas lieka žmogui

Įdomiausia, kad kuo daugiau AI įsitraukia į techninę pusę, tuo aiškiau matosi, kur žmogus vis dar nepakeičiamas – sprendimų priėmime. Mašina gali pasiūlyti šimtą variantų, bet kuris iš jų „tas pats“ vis tiek nusprendžia žmogus, remdamasis skoniu, nuotaika, kartais net atsitiktine emocija, kilusia žiūrint pro langą.

Daugelis kūrėjų sako, kad AI tapo tarsi bendraautoriu, su kuriuo galima ginčytis, bandyti, mesti idėją į šalį ir imtis kitos – be baimės, kad prarasi valandas darbo. Tai keičia patį santykį su kūryba: mažiau baimės eksperimentuoti, daugiau drąsos bandyti keistus derinius.

Uvertiūra, kuri dar tik prasideda

Sunku pasakyti, kaip muzikos industrija atrodys po penkerių metų – galbūt dirbtinio intelekto sukurtos dainos taps įprastu radijo fonu, o galbūt, priešingai, klausytojai ims labiau vertinti „grynai žmogišką“ garsą kaip prabangos ženklą. Bet viena aišku jau dabar: procesas nuo idėjos iki gatavo kūrinio trumpėja, o kūrėjų ratas plečiasi – dainą gali sukurti ir tas, kuris niekada nemokėjo groti nė vienu instrumentu.

Galbūt būtent tai ir yra svarbiausia permaina – ne technologija pati savaime, o tai, kad muzika tampa prieinamesnė tiems, kurie anksčiau turėjo idėjų, bet neturėjo įrankių jas išreikšti. O ar tai gerai, ar blogai muzikai kaip menui – tą, ko gero, dar teks išgirsti, ne perskaityti.