Prisipažinsiu iš karto – dar prieš kelis metus mano Spotify buvo tikras „comfort zone” muziejus. Tie patys 50 dainų, sukamos ratu, kol galiausiai net jos pačios pradėjo erzinti. Tada supratau, kad kažką reikia daryti, nes klausytis to pačio yra nuobodu, o naujų žanrų atradimas atrodė kaip kažkoks nepasiekiamas dalykas tiems „tikriems” muzikos žinovams su vinilo plokštelių kolekcijomis.

Bet tiesa yra tokia – niekas nėra gimęs mokantis atskirti dub techno nuo deep house. Visi kažkada pradėjome nuo nulio. Tai jeigu tu, kaip ir aš prieš laiką, jauti, kad muzikinis pasaulis tavyje yra kur kas didesnis nei tavo grojaraštis rodo, štai kelios mintys, kurios man padėjo.

Pradėk nuo to, kas tau jau patinka

Skamba paradoksaliai, bet naujų žanrų paieška prasideda nuo senų mėgstamų dainų. Paimk savo top 5 kūrinius ir pažiūrėk, kas juos sukūrė, kas jiems dirbo prodiuseriu, kokie muzikantai grojo instrumentais. Dažnai atrasi, kad tavo mėgstamas roko gitaristas yra grojęs jazz projekte, arba kad prodiuseris, kuris tau patinka pop scenoje, praeityje darė elektroninę muziką.

Aš pati taip atradau post-punk, nes patiko vieno indie roko atlikėjo bosistas, kuris paaiškėjo turėjęs savo projektą devyniasdešimtaisiais. Tas pats kelias veikia bet kuriam žanrui.

Algoritmai – ne priešai, o įrankiai

Daug žmonių nekenčia streaming platformų algoritmų, sakydami, kad jie „užriboja” muzikinį skonį. Iš dalies tai tiesa, jeigu tu visą laiką klausysi to paties. Bet jeigu sąmoningai pradedi maitinti algoritmą naujais dalykais – tarkim, kartą per savaitę paklausai atsitiktinį žanrą per Discover Weekly ar panašų playlistą – jis pradeda mokytis ir siūlyti tau ne tik saugius pasirinkimus.

Yra vienas trikas, kurį naudoju iki šiol: kai atrandu kūrinį, kuris man patinka, bet nesuprantu kodėl, ieškau „similar artists” ar „you might also like” skiltyje. Tai kaip duobė triušio takelyje, iš kurios po valandos gali išeiti su visiškai kita muzikine identitete nei pradėjai.

Youtube komentarai – nepervertintas resursas

Skamba keistai, bet po daugelio nišinių įrašų (ypač elektroninės muzikos, ambient, arba senesnio jazz) komentaruose žmonės dažnai rašo panašius žanrus ar atlikėjus, kurie primena tą kūrinį. Kartais tai gali būti tikslesnis ir žmogiškesnis būdas atrasti muziką nei bet koks algoritmas, nes tai daro žmonės, kurie tikrai gerai supranta žanrą ir jo niuansus.

Tas pats veikia ir su Reddit subforumais – jeigu domina konkretus žanras, ten dažnai rasi threads su pavadinimais tipo „songs that sound like X” arba „gateway drugs into genre Y”. Nuoseklios bendruomenės ten tikrai turi ką pasiūlyti.

Nebijok nesupratimo pirmais kartais

Čia svarbus dalykas, kurį reikia priimti – dauguma „sudėtingesnių” žanrų (free jazz, noise, tam tikri metalo pošakiai, experimental electronic) iš pirmo klausymo gali skambėti kaip chaosas. Ir tai normalu. Aš prisimenu, kaip pirmą kartą klausiausi Aphex Twin kūrinių ir maniau, kad tai tiesiog triukšmas be prasmės. Po kelių mėnesių, klausant kitų panašių atlikėjų, pradėjau girdėti struktūrą, kur anksčiau girdėjau chaosą.

Muzikinis skonis vystosi taip pat, kaip ir kulinarinis. Niekas iš pirmo karto nepamėgsta stipraus mėlynojo sūrio ar labai aštraus maisto. Reikia laiko, kad ausys „pripratintų” prie naujų skambesių, ritmų struktūrų, ar netradicinių harmonijų.

Fizinės vietos vis dar veikia

Nors gyvename streaming eroje, koncertai ir muzikos festivaliai vis tiek yra vienas geriausių būdų atrasti naujus žanrus. Kai eini į festivalį, kuriame groja įvairūs atlikėjai, tu neišvengiamai išgirsi kažką, ko niekada nebūtum susirasti internete. Kartais tiesiog stovint prie scenos ir klausant nepažįstamos grupės, kažkas „spragteli” ir supranti, kad radai naują aistrą.

Vietiniai klubai, mažos scenos, DJ setai vietiniuose baruose – tai visa infrastruktūra, kuri egzistuoja tam, kad supažindintų žmones su naujais skambesiais. Verta ją išnaudoti, ypač jeigu gyveni didesniame mieste su gyva muzikine scena.

Vietoj išvadų – kelionė, kuri niekada nesibaigia

Tiesą sakant, aš vis dar kiekvieną savaitę atrandu kažką naujo, ir tai yra dalis to, kas muziką daro tokią įdomią. Nėra galutinio taško, kuriame gali pasakyti „dabar aš žinau visus žanrus” – muzika nuolat mutuoja, susilieja, kuria naujus pošakius, kurių net pavadinimų neišmoksi per vieną gyvenimą.

Svarbiausia, ką supratau šiame procese – nereikia skubėti ir nereikia jaustis blogai, jeigu kažkas nepatiko iš pirmo karto. Kiekvienas naujas žanras yra tarsi nauja kalba, kurią reikia išmokti klausyti, o ne tik girdėti. Ir kai galiausiai „susigaunama” ta kalba, atsiveria visiškai naujas pasaulis, kuris buvo šalia visą laiką, tiesiog niekas nepasakė, kur pasukti.