Kodėl muzika darbe – tai ne tik fonas

Prisipažinsiu atvirai – aš esu tas žmogus, kuris be ausinių darbe tiesiog negali funkcionuoti. Ir ne todėl, kad norėčiau atsiriboти nuo kolegų (nors kartais tai irgi praverčia), bet todėl, kad muzika man padeda įsijungti į tą specialią būseną, kai darbas tiesiog vyksta. Bet ar pastebėjote, kad ne bet kokia muzika veikia vienodai? Kartais įsijungiu kokį nors agresyvų roką ir vietoj to, kad produktyviau dirbčiau, pradedu nervintis. O kartais klasika, kuri turėtų raminti, tiesiog užmigdo.

Pasirodo, viskas sukasi aplink ritmą. Moksliniai tyrimai rodo, kad muzikos tempas tiesiogiai veikia mūsų širdies ritmą, kvėpavimą ir net smegenų bangų dažnius. Kai klausomės greitos muzikos (apie 120-140 dūžių per minutę), mūsų organizmas natūraliai bando sinchronizuotis su tuo tempu. Tai veikia kaip energijos injekcija – jaučiamės aktyvesni, greičiau galvojame, greičiau judame.

Bet štai įdomybė: per greita muzika gali sukelti priešingą efektą. Jei tempas viršija 150-160 dūžių per minutę, daugelis žmonių pradeda jausti nerimą ir negali susikaupti. Tai tarsi bandytum bėgti maratoną sprinterio greičiu – gali išlaikyti minutę ar dvi, bet paskui tiesiog subyrėsi.

Skirtingi ritmai skirtingoms užduotims

Štai kur prasideda tikroji magija. Per pastaruosius kelerius metus eksperimentavau su įvairiomis muzikos rūšimis skirtingoms darbo užduotims, ir rezultatai mane tikrai nustebino.

Kai man reikia atlikti rutinines, mechanines užduotis – pvz., tvarkytis el. pašte, pildyti ataskaitas, organizuoti failus – greita muzika su aiškiu ritmu veikia puikiai. Kalbu apie elektroninę muziką, pop’ą, net kokį gerą house’ą. Tas pastovus, nuspėjamas ritmas padeda palaikyti tempą ir neleidžia smegenim klajoti. Kartą išsikėliau sau iššūkį išvalyti visą el. pašto dėžutę (o ten buvo per 2000 laiškų) klausydamasis tik 128 BPM (beats per minute) muzikos. Užtruko pusantros valandos, bet padariau – ir net nebuvo nuobodu!

Tačiau kai reikia kūrybiškai galvoti, rašyti tekstus ar spręsti sudėtingas problemas, greita muzika tampa priešu. Čia man veikia lėtesni ritmai – apie 60-80 dūžių per minutę. Įdomu tai, kad šis tempas artimas ramaus širdies ritmo tempui. Ambient muzika, lėtas džiazas, klasika – visa tai padeda smegenims įeiti į tą būseną, kurią mokslininkai vadina „alpha state”. Tai tarsi meditacija, tik produktyvi.

O dar yra tos užduotys, kurioms muzika apskritai netinka. Kai man reikia mokytis naujos informacijos, ypač jei tai susijęs su kalbomis ar teksto skaitymu, muzika su žodžiais tiesiog trukdo. Mūsų smegenys negali vienu metu efektyviai apdoroti dviejų kalbinių informacijos srautų. Bandžiau – neveikia. Geriau jau visiškas tylumas arba baltas triukšmas.

Mokslas už muzikos ir produktyvumo ryšio

Gerai, sustokime minutėlei ir pažiūrėkime, ką apie tai sako mokslininkai. Nes vienas dalykas – mano asmeninė patirtis, kitas – realūs tyrimai.

Yra toks dalykas, vadinamas „Mozart efektu”. Galbūt girdėjote – 90-ųjų pradžioje buvo didžiulė sensacija, kad Mocarto muzikos klausymasis padidina IQ. Na, pasirodo, tai šiek tiek perdėta. Bet esmė ta, kad muzika tikrai veikia mūsų kognityvinius gebėjimus, tik ne taip paprastai, kaip buvo manyta.

Tyrimai rodo, kad muzika su pastoviu, vidutinio tempo ritmu (apie 60-70 dūžių per minutę) padidina dopamino lygį smegenyse. Dopaminas – tai neurotransmiteris, atsakingas už motyvaciją ir malonumo jausmą. Todėl kai klausomės tinkamos muzikos, mums ne tik lengviau susikaupti, bet ir pats darbas atrodo malonesnis. Tai ne placebo – tai biochemija.

Dar vienas įdomus dalykas – binauralieji ritmiai. Tai kai kiekvienoje ausyje girdime šiek tiek skirtingo dažnio garsus, o mūsų smegenys „sukuria” trečią, skirtumą atitinkantį dažnį. Pavyzdžiui, jei vienoje ausyje 200 Hz, o kitoje 210 Hz, smegenys „girdi” 10 Hz ritmą. Ir šis dažnis gali veikti smegenų bangas. 10 Hz atitinka alpha bangas, kurios siejamos su atsipalaidavimu ir kūrybiškumu. Skamba kaip pseudomokslas, bet yra nemažai tyrimų, patvirtinančių efektą.

Aš pats išbandžiau specialias binauralių ritmų aplikacijas. Rezultatai? Mišrūs. Kartais tikrai jaučiu, kad lengviau susikaupti, bet kartais tiesiog gaunu galvos skausmą. Manau, tai labai individualus dalykas.

Kaip aš naudoju muziką savo darbo dienoje

Leiskite pasidalinti savo konkrečia rutina. Per kelerius metus eksperimentų išsikristalizavo tam tikra sistema, kuri man veikia beveik visada.

Rytą, kai tik atsisėdu prie kompiuterio, įsijungiu ką nors energingo. Paprastai tai elektroninė muzika be žodžių, apie 120-130 BPM. Tai padeda „įsibėgėti” – atsakyti į skubius laiškus, suplanuoti dieną, susitvarkyti smulkmenas. Šis etapas trunka apie 30-40 minučių. Muzika čia veikia kaip kavos pakaitalas (nors kavą vis tiek geriu, prisipažinsiu).

Paskui pereinu prie sudėtingesnių užduočių – rašymo, analizės, strateginio planavimo. Čia muzika keičiasi kardinaliai. Įsijungiu ką nors iš šių kategorijų:
– Lo-fi hip-hop (tas klasikinis „beats to study/relax to” stilius)
– Ambient muzika (Brian Eno ir panašūs artistai)
– Klasikinė muzika (dažniausiai barokas – Bachas, Vivaldi)
– Instrumentinis džiazas (Miles Davis, John Coltrane)

Visų šių stilių bendras bruožas – lėtesnis tempas ir nėra trukdančių žodžių. Muzika tampa fonu, kuris užpildo tylą, bet netrukdo galvoti. Kartais dirbu taip 2-3 valandas be pertraukos, ir muzika padeda išlaikyti tą „flow” būseną.

Popiet, kai energija natūraliai krenta (o ji krenta visiems, nesvarbu, kiek kavos išgertum), vėl grįžtu prie šiek tiek greitesnės muzikos. Bet ne tokios agresyvios kaip ryte – daugiau indie, alternatyvaus roko, gal kokio švelnesnio pop’o. Tai padeda atgauti energiją rutininėms užduotims.

Mokymosi muzika – kas veikia, kas ne

Mokymasis – tai atskira istorija. Kai studijuodavau universitete, maniau, kad galiu mokytis klausydamasis bet ko. Spoiler alert: negaliu. Ir greičiausiai jūs irgi negalite, net jei manote priešingai.

Didžiausia klaida, kurią dariau (ir kurią matau darant kitus) – mokytis klausantis muzikos su žodžiais gimtąja kalba. Tai tiesiog neveikia. Mūsų smegenys negali ignoruoti kalbos – jos automatiškai bando ją apdoroti. Net jei manote, kad „tiesiog girdite foną”, jūsų smegenys vis tiek eikvoja resursus tam tekstui.

Kas veikia mokantis:

Instrumentinė muzika su lėtu-vidutiniu tempu. Tai gali būti klasika, džiazas, elektroninė muzika be vokalų. Idealus tempas – 60-80 BPM. Tai padeda išlaikyti ramų, bet susikaupusį proto stovį.

Muzika užsienio kalba, kurios nesuprantate. Jei mokotės ispanų kalbos, klausykitės japonų muzikos. Smegenys negali apdoroti to, ko nesupranta, todėl muzika tampa tiesiog melodingu fonu.

Gamtos garsai ir baltasis triukšmas. Lietaus garsas, vandenyno bangos, miško šnabždesys – visa tai sukuria ramią aplinką be distrakcijų. Yra tyrimų, rodančių, kad baltasis triukšmas gali padidinti koncentraciją iki 20%.

Binauralieji ritmiai alpha dažnių diapazone (8-13 Hz). Kaip minėjau anksčiau, tai gali veikti, nors ne visiems.

Kas tikrai neveikia:

– Muzika su žodžiais jūsų gimtąja kalba
– Per greita ar agresyvi muzika (metal, hard rock, greitas EDM)
– Muzika, kuri jums kelia stiprias emocijas (nes dėmesys nukrypsta į emocijas)
– Nauji albumai ar dainos, kurių dar negirdėjote (nes smegenys nori analizuoti naują informaciją)

Aš asmeniškai mokydamasis dažniausiai klausausi to paties albumo ar grojaraščio vėl ir vėl. Kai muzika tampa pažįstama, ji nebereikalauja dėmesio ir tampa tiesiog fonu. Turiu vieną Ludovico Einaudi albumą, kurį turbūt esu perklausęs šimtą kartų mokydamasis. Jis man asocijuojasi su mokymusi, todėl vos jį įsijungus smegenys automatiškai pereina į „mokymosi režimą”.

Praktiniai patarimai ir įrankiai

Gerai, užteks teorijos. Štai konkretūs dalykai, kuriuos galite išbandyti jau šiandien.

Sukurkite kelis specializuotus grojaraščius. Nesinaudokite atsitiktine muzika ar radiju. Turėkite atskirą grojaraštį giliam darbui, atskirą rutininėms užduotims, atskirą mokymuisi. Kiekvienas grojaraštis turėtų būti bent 2-3 valandų, kad nereikėtų nuolat perjunginėti.

Naudokite Pomodoro techniką su muzika. Dirbkite 25 minutes su viena muzika, darykite 5 minučių pertrauką su kita (arba be muzikos). Muzikos keitimas gali padėti pažymėti pertraukas ir darbo periodus.

Eksperimentuokite su tempu. Yra svetainių (pvz., jog.fm), kur galite ieškoti muzikos pagal BPM. Išbandykite skirtingus tempus skirtingoms užduotims ir pažiūrėkite, kas jums veikia.

Išbandykite specializuotas aplikacijas. Brain.fm, Focus@Will, Endel – visos šios aplikacijos kuria muziką specialiai produktyvumui. Jos nėra pigios, bet daugelis siūlo nemokamą bandomąjį laikotarpį. Aš naudoju Brain.fm ir esu gana patenkintas, nors pripažįstu, kad tai ne visiems.

Investuokite į gerus ausines. Jums nereikia audiofilo lygio įrangos, bet padorios triukšmą slopinančios ausinės gali būti game-changer. Ypač jei dirbate atvirame biure ar triukšmingoje aplinkoje. Aš naudoju Sony WH-1000XM4 ir jos tikrai vertos kiekvieno euro.

Stebėkite savo reakcijas. Užsirašykite, kokia muzika klausėtės ir kaip jaučiatės po darbo sesijos. Po savaitės-dviejų pamatysite tendencijas. Galbūt pastebėsite, kad tam tikra muzika jus nuolat varo į miegą, o kita – dirglina.

Nebijokite tylos. Kartais geriausia „muzika” – jokios muzikos. Jei jaučiate, kad muzika trukdo, išjunkite ją. Produktyvumas svarbiau nei prieštaravimas savo įpročiams.

Kai muzika tampa problema

Turiu prisipažinti – kartais muzika gali tapti priklausomybe. Ne ta prasme, kad klausytumėtės per garsiai ir gadintumėte klausą (nors tai irgi problema), bet ta prasme, kad negalite dirbti be jos.

Aš patekau į šią spąstus prieš kokius dvejus metus. Pastebėjau, kad negaliu susikaupti be ausinių. Net jei aplinka buvo tyli, vis tiek jausdavausi nepatogiai ir neproduktyviai. Tai tapo problema, kai kartą pamiršau ausines namuose ir turėjau dirbti visą dieną be jų. Buvo siaubinga.

Supratau, kad turiu „atpratinti” smegenis nuo nuolatinio garso fono. Pradėjau specialiai dirbti be muzikos bent vieną valandą per dieną. Iš pradžių buvo sunku, bet po kelių savaičių pastebėjau, kad iš tikrųjų galiu susikaupti ir be muzikos. Muzika vėl tapo įrankiu, o ne reikalavimu.

Taip pat svarbu prisiminti, kad nuolatinis garsas, net ir tylus, yra stresas ausims ir smegenims. Darykite pertraukas. Jei dirbate su muzika 2 valandas, padarykite bent 15 minučių pertrauką tyloje. Jūsų ausys ir smegenys jums padėkos.

Dar viena problema – muzika kaip procrastinacijos įrankis. „Pirmiausia turiu rasti tobulą grojaraštį šiai užduočiai” – ir štai jau praėjo 40 minučių, o darbas nepradėtas. Skamba pažįstamai? Man tikrai taip. Sprendimas paprastas: turėkite paruoštus grojaraščius ir neprasidėkite kiekvieną darbo sesiją nuo muzikos paieškos.

Individualumas – raktas į sėkmę

Štai ko nenoriu, kad išsinešumėte iš šio straipsnio: kad yra vienas tobulas būdas naudoti muziką produktyvumui. Nėra. Viskas, ką čia aprašiau – mano patirtis ir bendrieji principai, bet jūsų smegenys yra unikalios.

Pažįstu žmonių, kurie produktyviausiai dirba klausydamiesi death metal. Pažįstu kitų, kurie negali pakęsti jokios muzikos ir dirba tik tyloje. Yra tokių, kurie prisiekia klasika, ir tokių, kuriems ji atrodo kaip laidotuvių muzika.

Svarbu eksperimentuoti ir rasti, kas veikia jums. Bet eksperimentuojant svarbu būti sąmoningam. Nesakykite „man patinka klausytis X muzikos dirbant”, paklausykite savęs „ar aš tikrai produktyvesnis klausydamasis X muzikos?” Tai du skirtingi klausimai.

Vienas būdas tai išsiaiškinti – lyginti. Dirbkite savaitę su muzika, savaitę be, savaitę su skirtinga muzika. Matuokite rezultatus – kiek užduočių atlikote, kaip jaučiatės po darbo, koks buvo jūsų koncentracijos lygis. Duomenys nemelsuoja.

Ir nepamirškite, kad jūsų poreikiai gali keistis. Tai, kas veikė prieš metus, gali neveikti dabar. Tai, kas veikia vasarą, gali neveikti žiemą. Būkite lankstūs ir atviri pokyčiams.

Kai muzika tampa jūsų slapta ginklu

Žinote, kas keisčiausia? Kai pradedi sąmoningai naudoti muziką produktyvumui, ji tampa ne tik įrankiu, bet ir ritualu. Įsijungiu tam tikrą grojaraštį, ir mano smegenys jau žino – dabar dirbsime. Tai kaip Pavlovo šuo, tik vietoj skambučio – Einaudi pianinas.

Šis ritualinis aspektas yra neįtikėtinai galingas. Kai nuosekliai naudojate tą pačią muziką tam tikroms užduotims, sukuriate asociaciją. Po kurio laiko vos įsijungus tą muziką, jūsų smegenys automatiškai pereina į reikiamą būseną. Tai tarsi psichologinis jungiklis.

Aš šią techniką naudoju ne tik darbui. Turiu atskirą grojaraštį treniruotėms, atskirą vakariniams ritualams prieš miegą, atskirą savaitgalio atsipalaidavimui. Kiekvienas grojaraštis sukuria tam tikrą nuotaiką ir padeda pereiti iš vienos gyvenimo sferos į kitą.

Ir štai ko išmokau per visus tuos eksperimentavimo metus: muzika yra galingas įrankis, bet ji nepadarys darbo už jus. Ji gali padėti susikaupti, palaikyti energiją, sukurti tinkamą atmosferą – bet jūs vis tiek turite pasispausti ir dirbti. Muzika nėra magiškas produktyvumo eliksyras. Ji tiesiog padeda jums tapti geresne savęs versija.

Taigi eksperimentuokite, būkite smalsūs, klausykite savo kūno ir proto. Ir jei rasite tą tobulą grojaraštį, kuris jus paverčia produktyvumo mašina – pasidalinkite su manimi, nes aš vis dar ieškau!