Kodėl visi taip įsitikinę, kad muzika padeda?

Turbūt kiekvienas esame girdėję tą patį mantros kartojimą: „Muzika padeda susikaupti”, „Klausyk klasikos – taps lengviau mokytis”, „Įsijunk lo-fi beats ir produktyvumas pašoks”. Bet ar tikrai taip paprasta? Realybė yra kur kas sudėtingesnė nei tie gražūs Instagram citatų paveikslėliai su ausimis ir natomis.

Muzikos poveikis produktyvumui yra labai individualus dalykas, ir čia slypi pagrindinė problema – mes bandome pritaikyti universalius patarimus ten, kur jų tiesiog negali būti. Vienas žmogus su death metal fonu puikiai rašo programinį kodą, kitas negali suprasti paprasčiausio sakinio, jei fone groja bet kas garsiau už šaldytuvo ūžesį.

Mokslininkai jau dešimtmečius bando išsiaiškinti, kaip muzika veikia mūsų smegenis darbo ar mokymosi metu. Ir žinote ką? Rezultatai prieštaringi. Tai nereiškia, kad tyrimai blogi – tai reiškia, kad žmonės skirtingi. Bet yra keletas dalykų, kuriuos galime pasakyti su didesniu tikrumu, ypač kalbant apie ritmą.

Ritmas kaip sinchronizacijos įrankis

Štai kur tampa įdomu. Mūsų smegenys mėgsta ritmą. Ne todėl, kad tai „gražu” ar „malonu”, bet todėl, kad ritmas padeda organizuoti informaciją. Kai klausomės muzikos su aiškiu, pakartojamu ritmu, mūsų smegenys pradeda sinchronizuotis su juo. Tai vadinamas „neural entrainment” – neurologinis įsitraukimas.

Praktiškai tai reiškia, kad jūsų smegenų bangos pradeda „sekti” muzikos tempą. Skamba kaip ezoterika, bet tai patvirtintas neurologinis reiškinys. Problema ta, kad ne visada norime, kad mūsų smegenys sinchronizuotųsi su tuo, ką girdime.

Pavyzdžiui, jei bandote skaityti sudėtingą tekstą ir fone groja daina su 180 BPM (dūžių per minutę), jūsų smegenys bus tarsi pernelyg išgėrusio kavos žmogaus – per daug sužadintos, per daug aktyvios. Skaitymas reikalauja tam tikro ramaus, bet susikaupusio būvio. Greitas ritmas čia tiesiog trukdo.

Kita vertus, jei darote monotonišką, mechaninį darbą – tarkime, rūšiuojate duomenis, pildote lenteles ar atliekate fizinį darbą – greitesnis ritmas gali būti kaip vėjas į nugarą. Jis palaiko energijos lygį ir neleidžia smegenim „užmigti”.

Tempas ir užduočių tipai: kas su kuo dera

Čia ir prasideda tikrasis žaidimas. Ne visas darbas yra vienodas, ir ne visi ritmai tinka visiems darbams. Tačiau daugelis žmonių klauso tos pačios grojaraščio visą dieną, nesvarbu, ar jie rašo ataskaitą, ar tiesiog atsako į el. laiškus.

Kūrybinis darbas – rašymas, dizainas, strateginis planavimas – paprastai geriau sekasi su lėtesniu tempu arba visai be muzikos. Kodėl? Nes kūrybiškumas reikalauja, kad jūsų vidiniai „ritmai” būtų laisvi. Kai išorinis ritmas per stiprus, jis tarsi užgožia jūsų pačių minčių srautą. Jei jau klausotės muzikos, rinkitės 60-80 BPM tempą – tai artima ramaus širdies ritmo greičiui.

Analitinis darbas – skaičiavimai, programavimas, duomenų analizė – gali toleruoti šiek tiek greitesnį tempą, bet su sąlyga: muzika turi būti be žodžių arba su nesuprantamais žodžiais (užsienio kalba, kurią blogai mokate). Kodėl? Nes kalbos suvokimas ir analitinis mąstymas naudoja panašias smegenų sritis. Bandymas klausytis lietuviškų dainų ir tuo pat metu spręsti matematikos uždavinį yra kaip bandymas vairuoti ir skaityti knygą – teoriškai galima, praktiškai kvaila.

Rutininis darbas – štai čia galite paleisti bet ką. Dokumentų skaitinėjimas, el. pašto tvarkymas, duomenų įvedimas – šios užduotys nereikalauja gilaus susikaupimo, todėl muzika čia veikia daugiau kaip nuotaikos gerintojas nei produktyvumo įrankis. Greitesnis tempas (120-140 BPM) gali net padėti išlaikyti energiją ir nepavargti nuo monotonijos.

Tylios muzikos iliuzija ir „focus” grojaraščių problema

Spotify ir kitos platformos pilnos „Deep Focus”, „Concentration” ir panašių grojaraščių. Dažniausiai tai ambient, lo-fi hip-hop ar minimalus elektroninis muzikos stilius. Ir taip, daugeliui žmonių jie padeda. Bet ne todėl, kad turi kažkokią magiškų savybių.

Šių grojaraščių paslaptis paprasta: jie nėra įkyrūs. Jie nekelia emocijų, neturi staigių pokyčių, neturi žodžių, kurie trauktų dėmesį. Tai muzikinis fonas, kuris užpildo tylą, bet nekonkuruoja su jūsų mintimis. Problema ta, kad daugelis žmonių mano, jog tai „geriausia muzika produktyvumui”, nors iš tiesų tai tiesiog „mažiausiai trukdanti muzika”.

Skirtumas esminis. Jei jūs dirbate triukšmingoje aplinkoje – kavėnėje, atvirame biure, bendrabutyje – tokia muzika veikia kaip „baltasis triukšmas”, užmaskuodama trukdančius garsus. Bet jei dirbate tyloje, tokia muzika gali net sumažinti produktyvumą, nes prideda papildomą stimulą, kurio jūsų smegenims nereikia.

Aš pats bandžiau dirbti su visais tais madingais „focus” grojaraščiais ir supratau, kad man jie tinka tik tada, kai aplinkui triukšmas. Namie, tyloje, jie tiesiog erzina – tarsi kažkas nuolat šnabžda į ausį, bet nepasakoja nieko įdomaus.

Kada muzika tikrai trukdo (ir kodėl to nepripažįstame)

Štai nepatogi tiesa: dažnai muzika trukdo, bet mes to neprisipažįstame, nes mums patinka klausytis muzikos. Tai malonumas, ne įrankis. Ir čia nėra nieko blogo – kol nesimeluojame sau, kad tai „produktyvumui”.

Mokymasis naujų dalykų – ypač kalbų, sudėtingų sąvokų ar loginių sistemų – beveik visada geriau vyksta tyloje. Tyrimai rodo, kad muzika, net ir instrumentinė, sumažina informacijos įsiminimo efektyvumą, kai mokotės kažko naujo. Kodėl? Nes jūsų smegenys turi apdoroti du informacijos srautus vienu metu.

Tačiau štai paradoksas: jei mokotės kažko, ką jau iš dalies žinote (kartojate, gilinate žinias), muzika gali padėti, nes sumažina nuobodulį ir palaiko motyvaciją. Vadinasi, muzikos naudingumas priklauso ne tik nuo užduoties tipo, bet ir nuo to, kokiame mokymosi ar darbo etape esate.

Dar viena situacija, kai muzika tikrai trukdo: kai reikia priimti sudėtingus sprendimus arba kurti kažką iš esmės naujo. Smegenims reikia vietos „klaidžioti”, sujungti skirtingas idėjas, daryti netikėtus ryšius. Muzika, ypač su aiškiu ritmu, šį procesą sutrikdo, nes nukreipia smegenų dėmesį į išorinį stimulą.

Kaip praktiškai pritaikyti ritmą savo naudai

Gerai, užteks teorijos ir kritikos. Ką konkrečiai galite padaryti?

Pirma, nustokite klausytis tos pačios muzikos visą darbo dieną. Tai neveikia. Sukurkite bent tris skirtingus grojaraščius:
– Ramų (60-80 BPM) – kūrybiniam darbui ir mokymosi
– Vidutinį (90-110 BPM) – analitiniam darbui
– Energingą (120-140 BPM) – rutininėms užduotims

Antra, eksperimentuokite su tyla. Bent kartą per dieną pabandykite dirbti be muzikos 25-30 minučių. Pastebėkite, kaip jaučiatės, kaip sekasi užduotis. Galbūt atrasite, kad kai kuriems darbams muzika iš viso nereikalinga.

Trečia, jei naudojate muziką kaip „įsijungimo” ritualą – puiku. Bet pripažinkite, kad tai ritualas, ne produktyvumo įrankis. Galite klausytis mėgstamos dainos prieš pradėdami darbą, bet paskui išjunkite. Ritualas padeda smegenim suprasti „dabar dirbsime”, bet pats darbas gali geriau sekti tyloje.

Ketvirta, atkreipkite dėmesį į savo energijos lygį. Jei jaučiatės pavargę, greitesnis ritmas gali padėti „pabusti”. Jei jau esate įsitempę ar nervingi, lėtesnis ritmas gali padėti nurimti. Muzika gali būti energijos reguliatorius, bet tik jei ją naudojate sąmoningai.

Penkta, jei dirbate su žodžiais (rašote, redaguojate, mokotės kalbų), visada rinkitės instrumentinę muziką arba dainas kalba, kurios nesuprantate. Tai ne snobizmas – tai neurologinė būtinybė.

Binauraliai ritmiai: hype ar realybė?

Negaliu šio straipsnio užbaigti neužsipuolęs binauralių ritmų temos. Internetas pilnas programėlių ir grojaraščių, žadančių „smegenų bangų optimizavimą” per specialius garso dažnius.

Idėja tokia: jei vienoje ausyje grojama 200 Hz dažnio garsas, o kitoje – 210 Hz, jūsų smegenys „išgirsta” 10 Hz skirtumą ir pradeda generuoti atitinkamas smegenų bangas. Teoriškai tai turėtų padėti pasiekti alfa (atsipalaidavimas), beta (susikaupimas) ar kitas būsenas.

Ar tai veikia? Tyrimai rodo… gal šiek tiek. Efektas yra, bet jis labai mažas ir labai individualus. Dauguma žmonių jaučia poveikį daugiau dėl placebo efekto nei dėl realaus neurologinio poveikio. Be to, norint, kad binauraliai ritmiai veiktų, reikia naudoti ausis ir klausytis gana ilgai (bent 15-20 minučių), kas praktiškai ne visada patogu.

Mano nuomonė: jei jums tai padeda – puiku, naudokite. Bet nesitikėkite stebuklų ir nenumokite didelių pinigų už „premium” binauralių ritmų programėles. Paprastas ambient grojaraštis Spotify greičiausiai duos panašų rezultatą.

Ritmas kaip įrankis, ne sprendimas

Grįžkime prie esmės. Muzikos ritmas gali veikti produktyvumą – tai faktas. Bet jis nėra magiškas sprendimas, kuris pavers jus į super-produktyvų robotą. Tai įrankis, ir kaip bet kuris įrankis, jis turi būti naudojamas tinkamoje situacijoje, tinkamu būdu.

Didžiausia klaida, kurią matau žmonėse (ir kurią pats dariau), yra bandymas naudoti muziką kaip „produktyvumo pleistą” – tarsi galėtume kompensuoti blogą miegą, prastą koncentraciją ar nemotyvuojančias užduotis tiesiog įsijungę „teisingą” grojaraštį. Tai neveikia.

Muzika gali padėti optimizuoti jau veikiantį procesą. Ji gali padėti išlaikyti energiją, užmaskuoti trukdančius garsus, sukurti malonesnę darbo atmosferą. Bet ji negali pakeisti pagrindų: pakankamai miego, aiškių tikslų, įdomių užduočių ir sugebėjimo susikaupti.

Taigi eksperimentuokite. Bandykite skirtingus tempus, skirtingus stilius, skirtingas situacijas. Bet būkite sąžiningi sau – ar muzika tikrai padeda, ar tiesiog mėgstate ją klausytis? Nes abiejų atvejų atsakymas gali būti „gerai”, tik priežastys skirtingos. Ir kartais geriausia muzika produktyvumui yra… jokia muzika. Tik jūs, jūsų užduotis ir pakankamai tylos, kad galėtumėte išgirsti savo pačių minčių ritmą.